Paskelbta  Rgp 13, 2020

SKAITYMO IŠŠŪKIS – NAUJA PATIRTIS

Lauryno Ivinskio gimnazijos abiturientas Gabrielius Leščinskas – kuršėniškis, įveikęs „Vasaros skaitymo iššūkį“. Nieko netikėto, nes Gabrielius yra įnirtingas ir žingeidus skaitytojas, be knygos retai išbūnantis dieną ar dvi. Be to, jaunuolis šiemet tapo filologų konkurso nugalėtoju ir rudenį pravers Vilniaus universiteto duris. Čia jis ruošiasi studijuoti skandinavų filologiją.

Kelintą kartą dalyvauji „Vasaros skaitymo iššūkyje“?

„Vasaros skaitymo iššūkyje“ dalyvauju pirmą kartą. Iki šiol nežinojau, kad jie yra rengiami. Buvo naudinga sužinoti ir smagu sudalyvauti. Iššūkį metė bibliotekininkės. Atėjus į Kuršėnų Vytauto Vitkausko biblioteką knygų, jos pasiūlė užsiregistruoti ir skaityti. Vos grįžęs namo, tą ir padariau. Peržiūrėjęs užduotis nudžiugau, kadangi kelias nurodytas knygas jau buvau perskaitęs. Beliko imtis kitų.

Ar užduotys sunkiai buvo įveikiamos?

Ne, klausimai ir užduotys buvo įdomios ir pritaikytos įvairioms amžiaus grupėms. Aš papuoliau tarp tų, kurie skaito ir paauglišką literatūrą, ir skirtąją suaugusiesiems. Labai lengva buvo suprasti ir pasirinkti norimą knygą.

Kuri užduotis buvo sunkiausia?

Perskaityti Šiaurės šalių autorių knygą, nes iki šiol nebuvau susipažinęs su Šiaurės šalių literatūra. Pasirinkau švedų rašytojos Lars Kepler „Paganinio kontraktą“ ir su dideliu užsidegimu pradėjau skaityti. Tačiau kūrinys ne itin patiko. Labai didelės ir storos, bemaž 700 puslapių, knygos siužetas labai ištemptas, kai kurios vietos kvailos ir sveiku protu nepaaiškinamos, nors aiškumas turėtų būti. Juk visgi detektyvas ir viskas turėjo būti aiškiai išdėstyta.

Esu reiklus skaitytojas, turintis savų nuostatų. Įprastai, jei knygos pirmasis šimtas puslapių nepatinka, ją dedu į šoną ir nebesivarginu skaitydamas. Yra per daug knygų pasaulyje, kad laiką ir dėmesį skirčiau neįdomiam ir dėmesio nevertam literatūros kūriniui. Tačiau „Paganinio kontraktą“ teko įveikti. Į priekį vedė ne tik įsipareigojimas „Vasaros skaitymo iššūkiui“, bet ir tiesi veiksmo linija, trumpi skyriai.

Kuri užduotis buvo pati įdomiausia?

Man labiausiai patiko užduotis perskaityti knygą, kurios pavadinime yra skaičius. Pasirinkau Džordžo Orvelo „1984- ieji“. Šis autorius labai patinka, jis – vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Romaną „1984-ieji“ drąsiai vadinčiau distopiniu, nes jame galima pamatyti šių laikų, XXI-ojo amžiaus atspindžių. Kūrinyje intriguojanti veiksmo plotmė, įdomūs veikėjai. Rašytojas be priekaištų  formuoja jauno skaitytojo kritinį mąstymą, požiūrį į šių dienų pasaulį, valdančiuosius, mūsų kasdienybę, daromas klaidas, kurios gali privesti prie mūsų susinaikinimo.

Aš skaitau tik tai, kas man yra įdomu bei aktualu. Beje, knygą dažniausiai renkuosi pagal viršelį. Dar nei karto nesu skaitęs vertingos knygos, turėjusios baisų viršelį. Dažniausiai autoriai, sutinkantys investuoti į viršelį, skaitytojams pasiūlo gerą kūrinį. Bet tai yra tik mano, subjektyvi, nuomonė.

Kokią knygą rekomenduotum perskaityti?

Su didžiausiu malonumu skaičiau ir kitam pasiūlyčiau Marinos Abromovič „Eiti kiaurai sienas“. Autorė yra įdomi asmenybė, perfomansų menininkė. Jos kūryba šokiruoja ir atkreipia dėmesį. Daugelis ją vadina sataniste, nes jos kūriniai žiaurūs. Viename jų skutimosi peiliuku persirėžia pilvą ir išsiraižo Dovydo žvaigždę.

Marinos Abromovič minėta knyga nuo pat pirmojo puslapio prikaustė dėmesį, įtraukė ir nebepaleido. Visąlaik jutosi, jog autorės gyvenimas gana margas ir spalvingas. Pirmoje knygos dalyje man patiko dairytis po sovietinę Serbiją, antrojoje – vaikščioti autorės gyvenimo keliais, pamatyti, kiek ji įdėjo pastangų, kol tapo menininke, išsiskiriančia iš pilkos minios. Daug kas ją nuvertina vien dėl to, kad ji yra moteris.

Šiaip aš nemėgstu skaityti autobiografijų, nes jos dažnai būna sausos ir nuobodžios, bet šita knyga tapo išimtimi. Ji man – unikali, kaip ir pati Marina. O ir knygos viršelis labai gražus bei originalus. Ant jo moters veidas su skorpionu, o kampe keista detalė – skylė.

Kokia mėgstamiausia citata iš perskaitytų knygų?

Su citatomis aš nedraugauju, sunkiai jas įsimenu. Moku tik prancūziškai pacituoti Alberą Kamiu. Įsimintiniausias romano „Svetimas“ pats pirmasis sakinys: „Vakar mirė mano mama, o gal ir šiandien“. Jis pripildytas žodžiais nenusakomo abejingumo. To meto literatūroje niekas neišdrįso taip parašyti. Keli trumpučiai ir lakoniški žodžiai pasako ir sutalpina be galo daug.

Mane užkabino A. Kamiu įrašytos paskaitos, jose yra užfiksuotos kelios įsimintinos rašytojo mintys. Jis labai gražiai išsireiškė apie meną. Pasak Albero Kamiu, menininkais gali būti bet kas, bet tai nereiškia, ar jis yra tikras menininkas. Prancūzų rašytojas turėjo kritišką požiūrį į viską.

Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos informacija

Gabrielius Leščinskas

Kategorijos Naujienos
Pasidalinti įrašu
  • 86
SUSITIKIMAS SU KOLEKCININKE NIJOLIA KASPARAVIČIENE
PRISIDĖKITE PRIE BALTŲ SIMBOLIŲ ALĖJOS KŪRIMO KURŠĖNŲ MIESTO PARKE

Nėra komentarų